Bartninkų apylinkių geografinė padėtis, istoriniai vingiai lėmė, kad čia būta įvairiausių tautų gyventojų, kurie savo kultūra, tikėjimu, tradicijomis paliko nemenką įtekmę.
Šiose vaizdingose, legendomis ir padavimais garsėjusiose apylinkėse gimęs lietuvių tautos patriarchas dr. Jonas Basanavičius yra rašęs, kad šio krašto gamtovaizdį suformavęs paskutinysis ledynmetis ir „šis kalnuotas kraštas tęsiasi net iki Mozūrijos, nemenkai dar ir mažais, ir dideliais ežerais apklotas ir daug vietų dar diktomis giriomis apžėlęs, upėmis ir upeliais išbraižytas ir vietomis labai dailus“.
„Nuo mažo“, kaip ankstyvas vaikystės dienas J. Basanavičius vadina, kai dar nebuvo matęs jokių piliakalnių, apie Piliakalnių kalną jau girdėjo gausybę ne šių dienų pasakojimų, padavimų ir pajuto jame slypintį nepažįstamą, nuostabų pasaulį.
Kryžiuočių kronikose aprašyta Margiero-Margio herojiška mirtis įvykusi, jų vadinamoj Pullen, Pillen, Pillenen, Pelen pilyje. J. Basanavičius jos vardą, iš Pelen, į Pelenių pilį sulietuvino. Kiti – dažniau spaudoje vartojamu vardu, iš Pillenen – Pilėnais vadina.
J. Basanavičius, gal ne tiek istoriniais dokumentais, kiek širdies nuojauta, Piliakalnių piliakalnyje jautė buvusią Pelenių-Pilėnų pilį ir čia įvykusią Margiero-Margio tragediją. Lenkų etnografas O. Kolbergas, lankęsis Sūduvoje, rašė: „Pilėnai – Margierio žuvimo piliakalnis tarp Bartninkų ir Ožkabalių“.
Piliakalnių-Pelenių-Pilėnų pilį J. Basanavičius aprašė labai plačiai. Kryžiuočiai su jaunučiu Vokietijos imperatoriaus sūnumi, šarvuotais grafais, bajorais ir jų kareiviais, perėję tankias Lietuvos girias, „regis, pro Pajevonio pilį atsigrūsų į Trempų sritį. Sargybų kalnų laužų perspėti, visi žmonės skuba į pilį. Jau kuris laikas dienomis bei naktimis mušis palei sienas nesiliauja. Lietuviai su didžiausia bei dyvina narsybe stipriai ginasi nuog kryžiokų, gelbėdami savo dievus, savo liuosybę, savo gyvastį, moteriškes bei kūdikius. Po ilgų kautynių kryžiuočiai jau ir mašinas – taranus prie aukštų ąžuolinių statinių sienų pririoglinę, jas be paliovos vis labiau daužo ir triuškina ir į degančią pilį jau veržiasi. Pro kovų triukšmą skamba garsus Margio balsas: „Vyrai, žūva jau pastaroji apsigynimo nuog kryžiokų viltis: geriau per ugnį dangun patekti, neg į kryžiokų rankas papulti!“. Lietuviai mėto ugnin savo turtą, veržiasi į degančias trobas bei ant liepsnojančio laužo; kūdikėliai, moterys, seniai, vyrai kareiviai – visi linksmai liepsnose gyvastį baigia. Tolimesnis kruvinos, šiurpulingos istorijos kartojimas žuvusių tragedijos nesumažins, o skaitantiems tik širdgėlą padidins, tai geriau baigiamaisiais ten parašytais žodžiais ją baigti. Margis pats ant degančio laužo, savo krūtinę tuomi pačiu kardu pervėręs, liepsnose garbingą dvasią išleidžia. Kryžiuočiai šita niekur neregėta mūsų prabočių narsybe taip buvę įbauginti, jog tolyn į Lietuvą jau nedrįsę keliauti /.../. Tai 25 d. vasario 1336 m. atsitikę. “
XIII–XIV a. kraštą nualino kryžiuočiai, tačiau tuo pat metu pradeda formuotis ir stipri bei galinga Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Su šiuo laikotarpiu yra siejamas ir totorių atsiradimas Lietuvoje, kadangi didelei teritorijai apginti reikėjo ištikimų, stiprių karių, o būtent tokiomis savybėmis ir pasižymėjo totoriai.
Totoriai Vinkšnupiuose pradėjo kurtis nuo XVIII a. vidurio, nors žemės jiems suteiktos buvo kur kas anksčiau (apie 1663 m. karalius Jonas Kazimieras už puikią karo tarnybą padovanojo totoriams žemių Alytaus apylinkėse. Totoriai galėjo įsikurdinti tokiose žemės valdose kaip Skersbaliai, Parausiai, Dembavragis, Vinkšnupiai, Vilkabaliai, Patilčiai, Piliakalnis ir Baraučizna). Manoma, kad Vinkšnupiai buvo padovanoti totorių karo vadui Temis Tuhanui Bėjui, kuris talkino lietuvių pulkams Žalgirio mūšyje (1410 m.).
Raudonų plytų, stačiakampio plano, vieno aukšto su mansarda rūmas, turintis neogotikos ir neoklasicizmo stiliaus elementų, arkadiniu portiku remiančiu balkoną – buvusių totorių pėdsakas. Žvilgsnį traukia dar išlikusių, puoštų augaliniais motyvais krosnių koklių grožis, mažojo balkonėlio ažūras.
Stanislovo Kričinsko knygoje „Lietuvos totoriai“ aprašyta keletas įdomių totorių papročių. Vinkšnupių apylinkėse buvo stebimas originalus mėsos rūkymo atvirame ore būdas. Šalia kaimo pastatų aukštai, ant stulpų, buvo pritvirtinta kartis ant kurios plaikstėsi siauri mėsos gabalai. Taip buvo vėdinama rūkyta mėsa. Vinkšnupių totoriai augino daug žąsų, kurios jiems atstojo kiaules. Žąsų taukai buvo lydomi, mėsa sūdoma ir rūkoma labai dideliais kiekiais.
Praeityje Vinkšnupiai buvo totorių kaimas, garsėjęs savo maldos namais – mečete, savo grožiu stebinusia visus Lenkijos ir Lietuvos karalystės totorius. Vinkšnupių mečetė minima nuo XVIII a. vidurio – ji buvo pastatyta už totorių Baranovskių giminės lėšas.
Vinkšnupiuose stovėjusią mečetę 1868 m. medžio raižinyje įamžino lenkų dailininkas Kazimieras Gurnickis (Kazimierz Gornicki). Ji pavaizduota stovinti ant aukštesnės vietos. Pastato pamatai sudėti iš akmenų, o pati mečetė – medinė, 7 metrų pločio, 9 metrų ilgio. Mečetėje buvo kelios patalpos – viena skirta moterims, kita vyrams, taip pat buvo balkonėlis, kuriame pamaldų metu rinkdavosi jaunimas. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Vinkšnupių kaimo bendruomenė ėmė silpti. Pirmojo pasaulinio karo metais totorių šeimos ištremtos į Rusiją, o mečetė ir kapinaitės išgrobstytos vandalų. Dar kelis dešimtmečius Vinkšnupiuose stovėję musulmonų maldos namai ėmė griūti, tačiau juos galutinai pribaigė vokiečiai 1944 m. vasarą, mečetės medieną panaudoję karinių įtvirtinimų statybai. 1969 m. užfiksuotos tik kažkada čia stovėjusios mečetės pamatų liekanos. Šiuo metu jos buvimo ženklų nėra išlikę.
Mečetė stovėjo rytinėje pusėje šalia kapinių. Nors mečetės nebėra, tačiau likę kapinės su keliais šimtais antkapių. Ant paminklinių akmenų dar galima įskaityti kai kuriuos įrašus.
Pirmieji gyventojai dabartinių Bartninkų apylinkėse vertėsi drevine bitininkyste – kopinėjo medų iš miško medžio drevių, kurios rusų kalboje vadinamos „bort“. Galbūt nuo to ir kilo miestelio pavadinimas – Drevininkai-Bortninkai-Bartninkai.
Dažnai miestų ir miestelių įsikūrimas skaičiuojamas nuo bažnyčios pastatymo datos. Bažnyčios statybos ištakos Bartninkuose siekia 1663 m., kai Navininkų vaitas Jokūbas Žytovičius dovanojo valaką žemės naujos katalikų šventovės-koplyčios statybai. Vėliau Antanas Tyzenhauzas paskyrė 3 valakus žemės ir pinigų jau mūrinės bažnyčios statybai. Mirus Tyzenhauzui statinys dar 10 metų stovėjo be lubų ir stogo. Vincento Puzino dėka 1790 m. baigiama statyti nauja klasicizmo stiliaus šv. Petro ir Povilo bažnyčia, kuri tuo metu neturėjo bokštų.
1772 m. italų išleistame žemėlapyje Bartninkai minimi kaip itin svarbi vietovė. Miestelio valdytojais buvo kunigaikštis Vincentas Puzinas ir, paprastų valstiečių žiauriuoju vadinamas – LDK karaliaus rūmų iždininkas Antanas Tyzenhausas. Jis administravo visų LDK ekonomijų teritorijas, buvo laikomas labiausiai išsilavinusiu žmogumi Lietuvoje, siekė Lietuvą paversti modernia aukštos pramonės, žemdirbystės ir amatų šalimi. XVIII a. A. Tyzenhauzas prie kaimo įrengė gelumbės audyklą ir geležies liejyklą, įkūrė dvarą, kuris yra miestelio pabaigoje, stipriai apleistas. Tyzenhauzo viešpatavimo metu dažnai buvo galima išgirsti apie mirtinai rykštėmis nuplaktą valstietį. Baudžiavą dvare paprasti žmonės įvardindavo kaip pragarą. Nusavinti žemes Tyzenhauzas nevengdavo ir iš vietinių ponų.
Nuo 1783 m. įkuriama Bartninkų parapija. Ilgus amžius Bartninkuose kunigavo lenkų kilmės dvasiškiai, visai nesirūpinę lietuvybės puoselėjimu. Atvežtą krikštyti kūdikį bažnyčios metrikų knygose užrašydavo lenkiška pavarde. Tėvams įsakydavo taip ir vadinti. Pamokslus skaitydavo tik lenkiškai, o lietuvių kalbą vadindavo mužikų žodžiu. Daugelis miestelio gyventojų lietuviškai jau nebemokėjo skaityti, rašyti. Lenkiškai taip pat nesuprato. Buvo visiški analfabetai. Tokiu būdu buvo naikinama lietuviška tapatybė.
1838 m. paskirtas klebonas Jonas Burdulis-Burdulevičius, kuris apie 1855 m. pamaldas pradėjo laikyti lietuviškai. Bartninkiečiai stebėjosi, kaip gi Viešpatį garbinti galima lietuvių kalba, vargonininkui ir zakristijonui liepė prieglaudos gyventojus mokyti lietuviškai skaityti. J. Burdulis rėmė neturtinguosius, savais pinigais remontavo bažnyčią garsėjo pamaldumu, labdaringumu, lietuviškumu.
Per Pirmąjį pasaulinį karą, 1915 m., vokiečiai trejus metus buvo įsitvirtinę Lietuvoje. Apkasai buvo išrausti per viso pasienio su Karaliaučiumi ruožą – nuo Kudirkos Naumiesčio iki Suvalkų Lenkijoje. Bažnytkaimis tapo karo lauko stovykla. Sužeistus fronte vokiečių kareivius gabendavo į bažnyčioje įkurtą ligoninę. Prie šventoriaus sienų buvo pastatyta maudykla. Karo štabas įsikūrė Bartninkų dvare.
Antrasis pasaulinis karas taip pat nebuvo ramus. 1944 m. bažnyčia buvo labai apgriauta. Jai atstatyti valdžia nedavė leidimo ir 1945 m. įrengta laikina bažnyčia.
Karai paliko labai reikšmingą pėdsaką ir šiandieniniai Bartninkai visai neprimena to, kas buvo prieš kelis šimtus metų, tačiau istorija dar gyva čia išlikusiuose pastatuose bei vietinių žmonių pasakojimuose.
Maršrutas ir nuotraukos parengti įgyvendinant projektą „Vilkaviškio TVIC turizmo inovacijos“ finansuojamą Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros.
Atsiliepimai